Kleho Salvatore - seniai dingusi Salvatore giminaitė.

- Sinjorita, jums nederėtų keltis iš lovos,- tyliai suaimanavo tarnaitė Veronika.
- Aš nežadu niekur bėgti,- paprieštaravau, ir užsimetusi plonyti chalatuką, ant žalsvos neriniuotos suknelės. Norėjosi tiesiog išbėgti į vaiskų rudens orą, ir ten užsimiršti. Kad turėčiau ką prisiminti prieš išnykstant. Per šešiolika metų nesugebėjau pasiimti visko ko noriu. Žinojau, kad laiko liko nedaug. Tai žinojo ir Veronika, todėl nieko daugiau nesakė.
Sodas kaip visuomet mane nuramino vien savo grožiu. Neaukšta pievutė, medžiai beveik atsikratę lapų ir rudeninės gėlės. Giliai įkvėpiau ir aiktelėjau, kai tiesiai prieš mane atsirado vaikinas.
- Kas jūs?- atgavusi amą piktai paklausiau. Vaikinas negalėjo būti jaunesnis už mane. Galbūt pora metų vyresnis, tamsiais plaukais, ir juodomis it šuliniai akimis. Teko kilstelėti galvą, kad mano akys susitiktų su jo.
- Aš tavęs neskriausiu,- pažadėjo jis, kiek atsitraukdamas, ir ištiesdamas ranką. Kviesdamas eiti drauge.
- Nesiruošiu kur nors su jumis eiti. Bent ne iki tol, kol neprisistatysite.- Jutau nuo tamsiaplaukio sklindantį šaltį, ir tai mane baugino. Gailėjausi nepaklausiusi Veronikos, ir nelikusi kambaryje.
- Ilgokai laukiau tavęs...- nekreipdamas dėmesio kalbėjo vaikinas. Jis palengva pradėjo eiti gilyn į mišką. Žinojo, kad jį seksiu.
- Kas jūs... - bėgdama iš paskos klausinėjau. Suknė kliuvo už kojų.
- ... seniai stebėjau. Kol galiausiai tu susirgai. Ir tada supratau ką turįs daryti.- Staiga vaikinas atsisuko ir aš vos neįsirėžiau į jo krūtinę.- Ar nori gyventi, Kleho?
- Iš kur...- papurčiau galvą nesivargindama klausti. Jau supratau, kad šis nepažįstamasis man nieo neatsakys,- Noriu. Žinoma, kad noriu.
Tada jis griebė mane ir nunešė į tamsą.