Katherine Pierce.

Mano vardas yra Katherine Pierce (ankščiu buvau Katerina Petrova). Aš esu gimusi 1475 m., mane vampyre pavertė Rose, nesavo noru. Taip, aš turėjau virsti vampyre, kitaip manęs lauktų aukojimas. Ooo tai ilga istorija. Papasakosiu jums šią istoriją.
Kai dar nebuvau vampyrė, aš susipažinau su labai gražiu, ir mandagiu vyru vardu Klausas. Kai susipažinau su juo nežinojau kas jis ištikrūjų ir kokie jo ketinimai. Kai sužinojau tai, nebebuvo kur trauktis. Jis buvo vampyras, bet ne paprastas. Ant Klauso buvo uždėtas prakeikimas, ir norint jį panaikinti reikėjo aukojimo ritualo. Aš buvau dalis to ritualo, turėjau mirti. Tad bėgau. Pavogiau iš Klauso mėnulio akmenį (kuris taip pat buvo ritualo dailis). Tarp Klauso bendrų turėjau draugą vardu Trevoras, kuris padėjo man pabėgti, nukreipdamas Klauso dėmesį. Trevoras pasakė, kad miške gyvena jo pažįstami, kurie priglaus mane. Bėgdama mišku susižeidžiau. Toje trobelėje gyveno vampyrė Rose. Ji pažinojo Klausą, ir jo bijojo. Ji mane priėmė, bet pamačiusi, kas aš labai supyko ant Trevoro, kad padėjo man pabėgti. Aš maldavau, kad manęs negrąžintų Klausui, bet ji buvo neperkalbama. Ji pamaitino mane savo krauju, nes buvau sužeista, vampyro kraujas gydo žmones. Rose išėjo į kitą kambarį pasikalbėti su Trevoru, kad kuo greičiau mane pargabentų Klausui. Aš pagalvojau: "geriau tapsiu pabaisa, negu negu mirsiu dėl Klauso", aš nusižudžiau. Nes Klausui aš reikalinga tik kaip žmogus. Atsipeikėjau, mane kamavo troškulys, Rose nebesivaldė. Norėjo mane nudurti, bet aš pasimaitinau jos tarnaitės krauju, ir pabėgau. Klausas iš keršto nužudė visus mano draugus, Tėvą ir Motiną. Aš neįvertinau Klauso, koks jis kerštingas. Aš sugrioviau visus jo planus. Jam reikės laukti daug metų, kol gims mano antrininkė, o tai tikrai bus, nes kai buvau žmogus pagimdžiau vaikelį. Bėgu nuo Klauso iki šiol.
Kitas mano gyvenimo etapas prasidėjo kai persikėliau gyventi į miestelį Mystic Falls'ą. Beje, kai tapau vampyre, aš visiškai pasikeičiau. Tame mieste sutikau brolius Salvatores. Deimoną ir Stefaną. Jie mane iš kart įsižiūrėjo. Gėriau jų kraują, manipuliavau jais. Suplanavau bendrą ateitį Man, Deimonui ir Stefanui. Mieste gyveno ir daugiau vampyrų. Gyventojai sužinojo apie vampyrus. Prasidėjo vampyrų žudynės. Tarp žmonių turėjau vieną sąjungininką (nors jis buvo ne visai žmogus - jis buvo vilkolakis) Džordžą Lokvudą. Jis padėjo man pabėgti su viena sąlyga - turėjau jam atiduoti mėnulio akmenį ir paaukoti kitus vampyrus. Pabėgti galėjau tik aš. Taip ir padariau. Galvojau tik apie save. Mes surengėme vaidinimą. Mane surišo ir įdėjo į karietą ir vežė į bažnyčią sudeginti, ten kur vežė ir kitus vampyrus. Bent žmonės taip galvojo. Bet taip nebuvo. Tai tik planas. Ir jo vos nesugadino Stefanas ir Deimonas. Jie bandė mane išlaisvinti iš tos karietos, jiems beveik pavyko (o man to tikrai nereikėjo, juk turėjau suvaidinti savo mirtį). Kai jie stengėsi atrišti mane, juos pašovė. Jie mirė. Bet kadangi aš buvau davusi jiems savo kraujo, kad nesimatytų mano įkandimų žymių, jie grįžo į gyvenimą, kaip vampyrai.
Žinau Deimonas ir Stefanas dabar gyvena Mystic Falls'e, aš juos stebiu. Kaip ir numaniau gimė mano antrininkė, ji vardu Elena. Deimonas ir Stefanas į ją atsižiūrėti negali (ech, tai tik dėl išvaizdos...). Bet ji ilgai negyvens, nes Klausas jos ieško. Jis dar nežino, kad ji jau gimė, bet Klausas vis dar niršta ant manęs, tad aš jam padėsiu...

Ankščiau.

Dabar.

Labai šauniai aprašei! Nuspalvinau tave )